Eglė Gineitytė: Įeik į paveikslo erdvę ir tapk veikėju
Eglė Gineitytė – tapytoja, atskleidžianti jautrų santykį su ją supančia tikrove. Jos kūryba – tarsi ilga kelionė į ramybę, kai sąmonė ir pasąmonė nepastebimai susilieja. Paveiksluose veikėjų veidų ji nevaizduoja, taip sutelkdama dėmesį į jų siluetus, pozas ir judesius; visi paslaptingai užsiėmę, jų veiksmai primena ritualus, o spalvos, kuriomis jie ir supanti aplinka nutapyti, kelia sapnų ir miražo įspūdį.
Apie Eglę Gineitytę dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė sako:
Gineitytės kūriniai – lyg būdravimo būsenos sapnai, kai sąmonė ir pasąmonė nepastebimai susilieja. Trapaus miražo įspūdis sustiprinamas originalia mišria technika. Tapydama ant popieriaus ir drobės aliejumi ir aliejine pastele menininkė lyg įtrina perlų atspalviais raibuliuojantį dažą sukurdama trapaus prisilietimo ir efemeriško miražo įspūdį.
Turime didelę dovaną, kad galime jausti save erdvėje, matyti spalvas.
Įeiti į paveikslo erdvę
E. Gineitytė prisimindama mokytojo Augustino Savicko mokymus, pasakoja:
Įeiti į paveikslo erdvę tarsi tu būtum irgi veikiantysis tame vaizde ir pabandyti pasisukioti toje erdvėje, pasižiūrėti į savo vaizduojamuosius objektus tai iš vienos, tai iš kitos pusės, iš aukščiau, iš žemiau. Galima rasti įvairiausių žiūrėjimo taškų į tą, ką tu vaizduoji.
Ji ir toliau taiko šį metodą – bandymą įeiti į savo kuriamą vaizdą, dalyvauti jame ir bandyti jame ieškoti įvairių žiūrėjimo taškų.
Kaip įeiti į tą paveikslą? Žiūrėkime ir pamatykime drauge kūrybinėse dirbtuvėse su Egle Gineityte.
Kūrybines dirbtuves iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Tapydamas tušu, esi ne pagrindinis veikėjas, o tarpininkas. Tušas kartais pats nusilieja taip, kaip pats gyvenime ranka nepadarytum.
